Živilė Vaičiukynienė
Lithuania
Kai širdis kupina meilės visatai, žmonėms, gamtos dovanoms, norisi dainuoti, kurti, dalintis ir emocijos pradeda lietis per kraštus. Imi pieštuką ir ieškai naujų formos linijų, perteiki tai, ką matai, praleidžiant per save. Taip gimsta pirmos idėjos, eskizai, kurie paveikslų drobėms pasirodo ant popieriaus. Spalva padeda perteikti šilumą ir šaltį, emocinį pakilimą ar kritimą. Bet tarsi ir to būtų maža, norisi pakviesti savo vaizdus iš dvimatės erdvės į trimatę, arčiau mūsų. Dievinu auksinę gintaro spalvą, tarsi išbarstytus saulės lašelius, slepiančius tūkstantmečių paslaptis, sustingusias švelniais jūros prisilietimais ir melsvą kaip mėnulio šviesos sidabro atspindį ir norisi, kad jie susidraugauti. Ir išgautos gamtos harmonijos atspindžiais pasidalinti su savo šeima bei draugais.
